Įtraukiojo ugdymo patirtys Kipre: kai svarbus kiekvienas mokinys

2026 m. spalio 12–19 dienomis Klaipėdos Hermano Zudermano gimnazijos pedagogė Asta Norkienė dalyvavo Larnakoje vykusioje stažuotėje pagal programą „Collaborative Teamwork for Inclusive Education“ („Komandinis bendradarbiavimas įtraukiajame ugdyme“). Stažuotę organizavo Nacionalinė švietimo agentūra, įgyvendindama projektą „Tęsk: ateik, tobulėk, prisidėk“.

Mokymų metu daug dėmesio skirta įtraukiajam ugdymui, tačiau į jį pažvelgta ne vien per specialiųjų ugdymosi poreikių prizmę. Kalbėta apie kiekvieną mokinį – skirtingus gebėjimus, mokymosi tempą, motyvaciją, pasitikėjimą savimi ir galimybę atrasti savo vietą klasėje. Teoriniai užsiėmimai buvo derinami su praktinėmis veiklomis, diskusijomis ir bendrų sprendimų paieškomis.

Viena labiausiai įsiminusių praktinių veiklų – „Bokšto statymas“. Iš pirmo žvilgsnio užduotis atrodė paprasta: susiskirsčius į komandas iš popieriaus pastatyti kuo aukštesnį bokštą. Tačiau buvo viena svarbi sąlyga – kai kurie komandos nariai turėjo atlikti užduotį su papildomais apribojimais. Vienas dalyvis negalėjo matyti, kitas – girdėti, dar kitas galėjo naudotis tik viena ranka. Nepaisant šių apribojimų, visi turėjo siekti bendro tikslo.

Ši veikla leido praktiškai pajusti, kad bendradarbiavimas nėra vien užduočių pasidalijimas. Reikėjo ieškoti būdų, kaip susikalbėti, padėti vieniems kitiems ir pasirūpinti, kad nė vienas komandos narys neliktų nuošalyje. Atliekant užduotį buvo stebima ne tik tai, kokio aukščio bokštą pavyko pastatyti, bet ir kiek kiekvienas dalyvis įsitraukė į bendrą darbą. Po veiklos vykusi refleksija buvo ne mažiau svarbi už patį bokšto statymą. Dalyviai dalijosi savo patirtimis, aptarė, kas padėjo ar trukdė bendradarbiauti, kaip jautėsi turėdami tam tikrų apribojimų ir ar kiekvienas turėjo galimybę prisidėti prie bendro rezultato.

Ši užduotis priminė, kad kartais, siekdami kuo greičiau atlikti darbą, nepastebime tų, kuriems reikia kitokios pagalbos ar daugiau laiko. Panašių situacijų pasitaiko ir klasėje. Todėl mokytojui svarbu ne tik paskirti grupinę užduotį, bet ir stebėti, kaip mokiniai bendradarbiauja, ar visi yra išgirsti ir ar kiekvienas turi prasmingą vaidmenį. Juk dirbti vienoje grupėje dar nereiškia dirbti komandoje.

Ne mažiau vertingos buvo diskusijos apie Lietuvos ir Kipro švietimo patirtis. Nors šalių ugdymo sistemos skiriasi, mokytojams kylantys klausimai dažnai labai panašūs: kaip suderinti skirtingus mokinių poreikius vienoje klasėje, kaip padėti sunkumų patiriantiems vaikams ir kaip kurti aplinką, kurioje mokinys nebijotų suklysti, klausti ar išsakyti savo nuomonės. Šie pokalbiai leido į kasdienes pedagogines situacijas pažvelgti iš kitos perspektyvos.

Stažuotė suteikė ne tik naujų metodinių žinių, bet ir progą permąstyti įprastus darbo būdus. Kartais įtraukiajam ugdymui nereikia didelių pokyčių – pakanka kitaip suformuluotos užduoties, aiškiau paskirstytų atsakomybių, galimybės mokiniui pasirinkti ar tiesiog daugiau dėmesio tam, kuris paprastai lieka nuošalyje.

Parsivežta patirtimi planuojama dalytis su Klaipėdos Hermano Zudermano gimnazijos kolegomis, praktiškai išbandyti naujus komandinio darbo organizavimo būdus ir ieškoti sprendimų, kurie padėtų į ugdymo procesą įtraukti kuo daugiau mokinių.

Didžiausia šios stažuotės vertė – ne naujų metodų gausa, o galimybė kitaip pažvelgti į tai, kas vyksta klasėje. Juk kartais svarbiausias mokytojo klausimas turėtų būti ne „Ar visi atliko užduotį?“, o „Ar kiekvienas turėjo galimybę prisidėti, būti išgirstas ir patirti sėkmę?“ Būtent nuo tokių klausimų ir prasideda tikrasis įtraukusis ugdymas.

Straipsnį ruošė Klaipėdos Hermano Zudermano gimnazijos informatikos mokytoja Asta Norkienė